Kartais vairuotojams tenka keliauti ne pavieniui, o organizuota automobilių kolona. Tokiu atveju vairavimas gerokai skiriasi nuo įprasto – reikia būti labiau susikaupusiam, dėmesingesniam ir atsargesniam. Važiuojant kolonoje prastėja matomumas, todėl būtina laikytis nustatyto atstumo, trumpinti posūkių kampus. Draudžiama važiuoti kairiąja eismo juosta. Vairuotojai turi būti pasiruošę bet kokiam netikėtumui, nes kelio situacija gali pasikeisti akimirksniu.
Kolonos priekyje dažniausiai važiuoja sunkesni, lėtesni automobiliai, kad būtų išlaikytas stabilus atstumas tarp transporto priemonių. Nuo priekyje esančio vairuotojo veiksmų priklauso visos kolonos sklandus judėjimas. Iš pradžių kolona pajuda lėtu, 15–20 km/h greičiu, o vėliau greitis didinamas.
Važiavimo greitis priklauso nuo kelio sąlygų:
-
Automagistralėse – 30–40 km/h greičiu, laikantis 60–80 metrų atstumo.
-
Asfaltuotais keliais – 40–50 km/h, laikantis 25–30 metrų atstumo.
-
Naktį ar esant blogam matomumui – 20–25 km/h greitis, 10–12 metrų atstumas.
Jei priekyje važiuojantis automobilis nesilaiko greičio, kolona ištįsta, dėl ko gali kilti pavojus eismo saugumui.
Kolonos ilgis nuolat kinta dėl skirtingo kelio profilio, būklės, automobilių skaičiaus, vairuotojų įgūdžių ir kliūčių kelyje. Net važiuojant lygiu keliu, kolonos ilgis keičiasi, ypač kai vairuotojai nesilaiko vienodo greičio ir atstumo. Kliūtis vairuotojai įveikia skirtingai – vieni greičiau, kiti lėčiau, todėl prasideda gaudynės.
Įkalnės įveikiamos įsibėgėjant, vėliau greitis sumažinamas.
Rūke važiuojama 12–15 km/h greičiu, laikantis 10–12 metrų atstumo, kad būtų matomi priekyje važiuojančio automobilio žibintai. Esant dulkėms ar rūkui, važiuojama dešine kelio puse be sustojimų.
Slidžiame kelyje atstumai padvigubinami. Į slidžią įkalnę važiuojama pavieniui – vienas automobilis užvažiuoja, tada važiuoja kitas.
Prie gyvenviečių ir miestų kolona važiuoja lėčiau ir glaudžiau. Didelių miestų prieigose būtina sustoti ir pailsėti. Važiuojant per miestus, greitis sumažinamas. Griežtai draudžiama važiuoti su išjungta pavara (laisva eiga).
Poilsio sustojimai:
-
Kas dvi valandas – 15–20 min.
-
Po 6–7 valandų – ilgesnis, 2–3 val. poilsis. Tuo metu tikrinami automobiliai, papildomi degalai.
Sustojus stovėti leidžiama tik aikštelėse arba matomoje kelio atkarpoje. Tarp stovinčių automobilių turi būti 2–3 metrų tarpai.
Važiavimas nuokalnėmis:
Prieš ilgą ir stačią nuokalnę būtina įjungti tinkamą pavarą – tokią, kokia buvo naudojama važiuojant į kalną. Važiuojama su variklio stabdymu, reguliuojant droselinės sklendės pedalą.
Sustojus nuokalnėje, ratas atremiamas į bortelį ar akmenį, įjungiama atbulinė pavara ir stovėjimo stabdis. Jei susidaro grūstis – sustoti ir laukti, nestabdant važiuojant nuokalne.
Kalnų keliai kelia ypatingų iššūkių: dažni vingiai, įkalnės ir nuokalnės, ribotas matomumas, stačios uolos ar bedugnės. 4000 m aukštyje gali kilti sveikatos problemų – mažėja variklio galia, aušinimo skystis užverda net prie +85 °C, sumažėja oro slėgis, o padangų slėgis padidėja. Tokiai kelionei būtina tinkamai pasiruošti.
Kalnuose važiuojama tik dešine eismo juosta, nedideliu greičiu. Pavaros perjungiamos tik tiesiuose ruožuose. Ypač pavojinga išvažiuoti į purų ar apsnigtą kelkraštį. Esant prastam matomumui (iki 12 m), automobilis sustabdomas kelkraštyje, įjungiami žibintai ir signalizuojama garsiniu signalu.
